Barščiai, viena iš galimų variacijų

italiano

Šiaip jau šlovingasis barščių virėjas mūsų namuose yra Ponas Didysis Ekspertas. Apie jo barščius vaikšto legendos, kuriamos dainos (galbūt) ir išlieka ilgalaikiai prisiminimai. Betgi neveltui šalia jo praleidau dalį savo gyvenimo, šio bei to išmokau ir aš.

Mes šiek tiek skirtingai verdam barščius, o taip pat ir viską. Jis žino tiksliai, kas kaip turi būti daroma ir nepripažįsta jokių kompromisų. Jei pvz reikia paspirginti lašinukų, tai jis vešis keptuvę net į iškylą prie laužo, nes turi būti kaip turi būti. Jis negali nulėkti į virtuvę pagautas staigaus įkvėpimo ir išvirti barščių, nes pupelės turi būti užmerktos iš ankstos. O jei nėr pupelių, nebus tobulų barščių. Nebus išvis barščių. Mažiau nei su tobulais Didysis Ekspertas net neprasideda.

Nu man tai kitaip. Aš pasižymiu lankstumu ir improvizacija. Jei pasakau, kad gausit barščių, greičiausiai jie bus raudoni, bet tiksliai niekada nežinosit, ką juose dar rasite. Nes net aš pati iš anksto nežinau ko įdėsiu.
Tik vienos taisyklės šventai laikaus, viskas ką į puodą dedu, viskas yra valgoma.
(Mano a.a. senelis sakydavo, kad nevalgo tik š… ar akmenėlio, todėl nei š…, nei akmenėlių į barščius nededu. Garantija.)

Kiekiai apytiksliai:

1 burokėlis
3 bulvės
2 morkos
1 svogūnas
1 skardinė konservuotų pupelių (Ekspertas nežinojo, kad dėjau konservuotas, ir ko gero net nesuprato)
300 ml grybų su sultiniu, kuriame virė (bet galima keisti džiovintais grybais arba kokiais nors pievagrybiais)
200 ml pomidorų minkštimo
2 saujos špinatinių rūgštynių
2 saujos garšvų
aliejaus
krapų, petražolių, svogūnų laiškų, sriubos prieskonių
grietinės

Verdam daržoves, pradėdami nuo tų, kurios ilgiau verda: burokėliai gabaliukais, druska, truputį vėliau – morkos ripkutėmis, dar vėliau – bulvės, pomidorų tyrė, sriubos prieskoniai, grybai (jei būtų džiovinti, jau seniai turėtų būtų sudėti, ir net prieš tai pamirkyti), konservuotos pupelės. Dar truputį vėliau – žalieji lapai.
Aliejuje pakepam susmulkintą svogūną, kurį finaliniam etape kartu su visu alieju supilam į puodą. Kaip pastebėjot, sriuba vegetariškai, tai reik, kad bent aliejuko viena kita riebalinė akis plaukiotų. Ponas Didysis Ekspertas šitą momentą vadina “zažarka”, bet man dažniausiai išsitaria “Žažarka”, nors šiaip jau nesu švepla.

Kai jau užgesinam ugnį po puodu – krapai, petražolės, svogūno laiškai.
Į lėkštę – grietinės.

Gavosi gerai, net nereikėjo man to sakyti, valgytojai patys suprato, kad gerai.

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *

Facebook Like Button for Dummies