Ką blogeris valgo
Makaronas pagal gerumą yra trečioj vietoj po keptų bulvių ir tortų, bet pirmoj vietoj pagal valgymo dažnumą. Bulves taigi dar lupti reikia. Tortus taigi… nesu tokia ištvirkus, kad kasdien. Makaronus galėčiau kasdien.
Išverdi (keliom minutėm ilgiau, nei parašyta ant pakelio). Ant karštų užmeti sviesto. Paskui dar grietinės. Super.
Dar vienas patiuningavimas – karštus apibarstyti varške. Tik paskui grietinės. Bet varškės nebūtinai.
Dar vienas niuansas – makaronus perku itališkus. Kiek sykių bandžiau makaronų klausimų būti patriote, tiek sykių lietuviški makaronai virdami iš išorės aptęždavo, o viduje būdavo kieti. Aš neįpilu į puodą tiek vandens kiek reikėtų, bet itališki makaronai man tą atleidžia. Kaspinėliai – mano mėgstamiausi. Rūpūžės prekybininkai atrodo šitą jau susekė, todėl dažniausiai kaspinėliai būna už kitus brangesni. Įdomu, kad itališkai vadinasi ne kaspinėliais, bet drugeliais.
Dar kitas niuansas – makaronų išverdu daug. Kad dar liktų rytojaus rytą. Tada ant keptuvės, truputis riebalų, apskrudinu ir su grietine. Jei netyčia tokius dalykus pamatytų italas, įspūdžių patirtų tiek, kad pasakotų visą gyvenimą, ir perteiktų vaikams bei anūkams. Nes nė vienas italas neįsivaizduoja makarono pusryčiams. Kaip ir neįsivaizduoja grietinės. Kai kuriais klausimais italų vaizduotė trumpa. Ponas Didysis Ekspertas galėtų kokį užklydusį italą dar labiau nustebinti, nes jis dar ir cukraus ant makarono užsibarsto. Aš tai ne. Aš gi Italijoj esu buvusi.
Ak, tiesa, Italijoj būdama gana keistų makaronų pafotkinau, atrodo, kad ir jie jau makaronų klausimu šiek tiek sutrikę.
Ką valgo blogeris klausė Insolente, kuriai Gyvenimas yra smulkmenos, Languotos prijuostės projektą keldama.
Oi pralinksmino šis Jūsų įrašas – visai dienai nuotaiką pakėlė:))))) Ypač vieta, kaip italas pasakotų apie makaronų kepimą pusryčiams (aš, beje, irgi tai praktikuoju).
Einu, išsivirsiu makaronų ta proga. Mažų kaspinėlių. Su sūriu. Skanaus ir gražios dienos:)
oi 😀 xD – šitas geras labai. Įrašas.
Aš irgi labai mėgstu makaronus. Labailabailabai. (tik paskutinį gal kokį pusmetį vaidinu didelę šeiminykę ir gaminu naminius makaronus, nebeperku)
Kristina, makaronus namie gaminti tai čia jau lygis! Bet kad ūpo ne kasdien būna…
o apie makaronus pusryčiams, tai prieš kurį laiką skaičiau kažkokiame forume italo įspūdžius iš Lietuvos. Jis svečiavosi pas merginą ir jos tėvus. Labiau nei Gedimino pilis, Kuršių nerija ar lietuviškas alus, vaikinui įspūdį padarė tai, kad jo išvakarėse virti makaronai rytą buvo suversti ant keptuvės, pašildyti ir suvalgyti pusryčiams. Vaikinas tiek susijaudino kad net DIDŽIOSIOM RAIDĖM apie tai parašė, ir tikiu, kad iki dabar dar visiems pasakoja
😀 😀 😀
matai, pasirodo galima ir italą makaronais nustebint 😉 😀
Nu labai linksmai čia :)))
oi na žinoma galima nustebinti. Įsivaizduok jei tu kur nors nukeliautum, o tave pavaišintų šaltibarščiais su alyvuogėm, spagečiais ir kečupu. Negi nenustebtum
O aš palaikau Poną Didijį Ekspertą – barstau cukrų ant makaronų, gerokai pakeptų su sūriu. Beje, apie nustebinimą…. Kažkada, kai tik Vilniuje atsidarė pirmoji picerija miesto centre, rusakalbis vyriškis užsisakė ir be galo nustebo, kai jam atnešė picą, o ne “pticą” 😀
nu labai panasu pica ir ptica… :))prajuokinai ir prisiminiau viena nutikima, visai ne apie makaronus…
mano darugele atvaziavo i amerika ir jai teko valgyti kinieciu maisto bufete, kuriame pats dediesi i lekste ka nori ir kiek nori. Kazkas jai pasake, kad ji valgo duck (antis) o ji nelabai suprantanti angliskai suprato kad ji valgo dog (suo) mesa… 🙂
kai issiaiskinom, moteriske pasijaute daug geriau :))
Aha, makaronai su varške gerai, kaip tik vakar valgėm. Nu ne vien su varške, ten dar buvo skumbrių svieste pakepinti porai su petražolėm, bet šiaip jo, varškė ir makaronai labai gerai draugauj. Tik aš verdu ne dviem dienom, o tik kad vos vos užtektų. Tipo, per mažai – nieko nežinau, iš antro sykio nevirsiu, imk salotos lapą. 😀
Ir šiaip mes makaronus (kaip ir bulbes) valgom nu gal kartą į savaitę. O gal ir rečiau.
O apie cukrų – tas beveik visur tink, mano tėvelis visada į bulvių košę ded, liuks gaunas.
Cha, pica ir ptica – taip juokinga, kad net neįtikėtina, kad tikra 🙂
Vargšiukė Kristinos draugė, įsivaizduoju, kiek streso patyrė :). Mišraine, dabar vadinsiu tave Cukrinė Mišrainė. Kažko dažnai pas tave skumbrės visokiom pozom, a?
Tudė, kad skumbrės yra jėga. Mėėėėgstu. Netgi labiau, negu dešrą. Tokia žuvytė su charakteriu – ar rūkyta, ar sūdyta, ar kepta – iškart aišku, kad skumbrė. Tekstūra tokia skumbriška, ar ką… Be to, dar ne viską suvalgėm, ką mano gerbiamojo dėdė pernai iš Norgės parvežė (liko pusė vieneto; ir dar ta, kur kapota svieste), buvom pusę šaldiklio prisigrūdę – prisisūdę. Plius, mažybinė forma tik viena raide nuo mano mergautinės pavardės skiriasi. Nu, vienžo, mana žuvike 😀
P.S. Kam ta cukrinė mišrainė, geriau iškart cukrainė 😉
P.P.S. Ale gi tuoj šviežiena iš po sniego lįst pradės, visos garšvosžvaginėsbalandos. Noris eit ir nuspardyt greičiau visus ledus, o tai kol patys, bEurybės, ištirps…
O aš pasiskųsiu- labai mėgstu makaronus (tie minimi italai iš mūsų pasijuoktų- juk kas mums makaronai, tai jiems pasta). Dar mėgstu įvairius blynus ir šiaip, visokius miltainius. Bet uždraudė man juos 🙁 Kaip ir visokius saldėsius. Paguodos ir užuojautos nesitikiu, ale, širdgėlą nors čia išliesiu. Bet, ateis ir į mano kiemą šventė, kuomet ne tik sapnuosiu, bet ir lapnosiu :)Naminius makaronus su grietinėlės-špinatų-mėlynojo pelėsio padažu 🙂
Bet kaip galima būti tokiems žiauriems ir visokius miltinius žmogui uždrausti??? Prašau imti, Vitalija, mano paguodą ir užuojautą, nes situacija tikrai to verta.