“…aš tik rašau apie savo darbą”

Laiks nuo laiko pasidžiaugiu, kad moku rusiškai – privalumai įvairiose situacijose. Pavyzdžiui kad ir toks: pasitaiko atrasti įdomiausių kulinarinių blogų. Netyčia užklydusi pas Oksaną (Ksiu) Putan negaliu atsidžiaugti, ne tik pyragėliai ten visokie profesionaliausi, bet ir šiaip visokių įdomybių ir smagybių. O tinklaraščiai gi ne knygos, iškart galima autoriui “privet, privet”, ir šiaip visokių klausimų išklausinėti.

Minėjai, kad mokeisi proftechninėje. Kodėl? Nuo ankstyviausios jaunystės jautei pašaukimą tapti virėja, ar sugrojo atsitiktinumas?

Tokio kaip ir pašaukimo nebuvo. Buvo draugė, kuri mano 16-ajam gimtadieniui viena pati paruošė tokias vaišes – kad net užstaugiau iš pavydo. Kodėl jinai gali, o aš ne? Nusprendžiau – išmoksiu! O be to technikume neįdomu buvo mokytis tos specialybės, kurią man tėvai išrinko. Štai ir išėjau į proftechninę. Tiesą sakant, tenykščius mokslus pamenu menkai. Šiek tiek žinių liko, bet dauguma iškart pro kitą ausį išlėkė. Praktinių dalykų išmokau pradėjusi dirbti, o jie nieko bendro neturėjo su teoriniais.

Kas atsirado anksčiau – knygos ar tinklaraštis internete? Kaip kilo mintis ne tik maitinti žmones,bet ir rašyti apie tai?

Iš pradžių atsirado kulinarinis blogas LiRu sistemoje. Kodėl ten? Paprasčiausiai, pirma pasitaikiusi vieta. Tiesiog daug mano draugų, realių draugų, pažįstančių mane kaip virėją, klausinėjo receptų. O rašyti keletą kartų tą patį buvo nuobodu. Padariau blogą draugams. O nuotraukas receptams dariau darbe. Nuotraukos be jokios meninės vertės, tiesiog dėl informacijos. Kad vaizdžiau būtų. Įdomiausia, kad ten mano blogas iškart tapo populiarus, ir aš labai nustebau, kad juo domisi tiek daug nepažįstamų žmonių. (Blogas http://ksy-putan.livejournal.com/)

Knygos atsirado paskui. Knygos – įdomi patirtis. Kai kurias rašiau pagal savo sumanymą, kai kurias – pagal duotą temą. Nė dėl vienos iš knygų man negėda. Man labai pasisekė. Ir mano agentas buvo nuostabus, ir redaktorius. Man apskritai sekasi sutikti gerus žmones.

Kodėl krevetė? (http://crevetka.com).Kulinarinį blogą rašai savo malonumui, ar yra kitų tikslų?

Tiesiog man padovanojo domeną tokiu pavadinimu. Turiu tinklalapį apie kalmarus, apie žuvį kuprę, ir apie pasninko valgius. O domenas “Krevetka.kom” visus metus gulėjo nieko neveikdamas. Buvo numatyta, kad jis bus apie krevetes. Tačiau kažkuriuo metu apsigalvojau, man norėjosi tinklalapio su įvairiais receptais, ir taip atsirado krevetė su samčiu.

Ar yra tokių kulinarinių paslapčių arba slaptų receptų, kurių nė už ką neatskleistum žmonijai, nebent tik savo paskutinės valandos sulaukusi?

Tokių nėra. Aš apskritai jokių paslapčių išsaugoti negaliu. Jeigu išmokstu ką nors įdomaus, man iškart norisi pasidalinti su kitais. Pagal principą – Vau! Kaip tai paprasta! Žmonės, žiūrėkite!

Ar tikrai tau per visą ranką tatuiruotė?  Kokia jos atsiradimo istorija? Kokia būna reakcija, kai ją pastebi?

Nuo riešo iki raktikaulio. Grožio neišpasakyto)))))). Žmonės reaguoja įvairiai,  kai kas spokso, kai kas nusuka akis. Bet aš jau pripratau ir į žmonių reakciją nebekreipiu dėmesio.

Kur ieškai idėjų naujiems receptams? Išvis, ar reikia naujų, gal per ilgus darbo metus viską ką reikia jau mintinai moki?

Specialiai idėjų neieškau. Paprastai atsispiriu nuo produktų. Štai, pavyzdžiui, yra žuvis, ką čia tokio su ja sugalvojus? Kiek laiko virėju bedirbčiau, visko išmokti neįmanoma. Kasdien sužinai kažką naujo.

Iš visų darboviečių, kur teko dirbti, kurioje yra palankiausia terpė kūrybai?

Ten, kur viršininkai adekvatūs ir  virėjo darbas gerbiamas. Kaip tik dabar tokiame darbe dirbu.

Kai darbo krūvis toks didelis, ar procesas dar džiugina?

Visada. Net tuomet, kai iš nuovargio nebepastoviu ant kojų. Tiesiog šį darbą labai mėgstu.

Ar šimtai turistų, valgančių tavo kotletus-omletus žino, kad virtuvėje triūsia garsi blogerė ir kulinarinių knygų autorė?

Na ir pasakei – garsi blogerė (juokiuosi). Turistai apie tai nežino. Kolegos žino ir apie kulinarinį blogą, ir apie knygas, bet jiems visa tai taip tolima ir absoliuč nesvarbu. Jiems svarbiau, kad aš geras specialistas ir patikimas bendradarbis. Ir kad savo viryklę kasdien po darbo nuvalau. )))

Beje, ar yra garsių rusų tiklaraštininkų? Ar jų šlovė pelnyta, ar dirbtinai išpūsta?

Yra tokių. Labai gerbiu Belocerkovskają, o Slava Se ir Alesia (ta, kuri ёпрст) – tiesiog nuostabūs. Tai žmonės gyvenime šį tą pasiekę, jiems blogas – daugiau pramoga, atgaiva, tiesioginis ryšys su skaitytojais, negu savęs populiarinimo ir uždarbio iš užsakytų temų būdas. Todėl jie taip mėgstami.

Ar seki rusiškus kulinarinius blogus? Kas juose patinka? Kas erzina?

Taip, seku. Ten bent jau nėra tų grynai rusiškų kulinarinių karų be paliaubų. Erzina kategoriškumas, kulinarinis snobizmas ir maivymasis.

Ar sutinki savo skaitytojus realiai?

Taip! Su daugeliu iš jų jau spėjau susidraugauti realiai, ir jie visi nuostabūs. Paprasti, geraširdžiai, ir su jumoro jausmu jiems viskas tvarkoje. Jie tokie, kaip čia pasakius – štai pamatai pirmą kartą, o toks jausmas, kad ilgametis draugas.

Ar teko būti Lietuvoje? Kas asocijuojasi su Lietuva bendra ir kulinarine prasme?

Tik vieną dieną, pravažiuojant. Važiavome iš Daugpilio su mažu sūneliu 91-ųjų gruodį. Atsimenu tik muitininkus Vilniaus aerouoste. O kulinarine prasme – žinoma, cepelinai. O septyni virtieniai, jei neklystu, tai kažkokia kalėdinė tradicija?

Kuo norėtum tapti baigusi kulinarinę karjerą?

Nežinau. Dabar keletą metų norėčiau pagyventi tyliai, visokiais rankdarbiais paužsiiminėti, kalbą išmokti. Savo tinklalapiams daugiau dėmesio skirti. O paskui pamatysim.

Apie ką užmiršau paklausti, bet tau norisi papasakoti?

Aš savęs nelaikau kulinariniu blogeriu. Aš savęs netgi kulinaru nelaikau. Tiesiog rašau apie savo darbą. O jei rašau apie valgį, taigi ir tai “apie darbą”.

Oksana leido paskelbti bet kurį jos receptą, kai tik sudorosiu vertimą, bus OMLETAS! Ir dar koks!

• Tweet
• Buffer
• Pin It