Biscotti – itališko tipo džiūvėsiai
Jeigu ant stalo stovi kasos aparatas, nuobodu nebus, pramogos garantuotos. Pasiguodžiau Ritai, kad su aparatu nesusišneku, jezusma, ji reagavo, turbūt aparatas cypė. Ne, atsakiau aš, cypiau aš. Bet čia truputį hiberbolizavau, iš tiesų tai nieks balsu necypė, tik aš visa raudonai užkaitusi aparato klausinėjau “kądaryt-kądaryt-kądaryt”. Aparatas arba tylėjo, arba kaišiojo man cedelius su visokiais baisingais skaičiais. Reikia pripažinti, kasos aparatas turi tam tikrą protą ir savotišką logiką, tačiau ji nepanaši į jokio kito sutvėrimo logiką. Kasos aparatas man atrodo yra tam tikras evoliucijos vingis, pasiekęs tam tikrą gebėjimų tašką ir ten įstrigęs, kai tuo tarpu visi kiti aparatai evoliucionavo į kompiuterius. Kasos aparatas, pasakysiu aš jums, moka tik kelis veiksmus, o vienas iš jų – įteigti man, kad esu višta.
Todėl daug labiau aš mėgstu kompiuterius ir orkaites, su šitais man sekasi šiek tiek geriau.
Biscotti (dar vadinami cantuccini)
- 220 g cukraus
- 2 kiaušiniai
- 300 g miltų
- 1/2 arb. š. kepimo miltelių
- 150 g migdolų
- truputis druskos
Viską sumaišome. Migdolus prieš tai galima truputį pakepinti, galima ir nulupti, bet aš su lupimu nesivarginau. Gaunasi tiršta, lipnoka tešla. Suformuojame iš jos tokius bliukius – pora ilgų kepalėlių. Kad mažiau liptų prie rankų, jas pasidrėkiname vandeniu. Paskui dar šlapiomis rankomis palyginame paviršių, bet čia visai nereikia siekti tobulumo.
Dedame į įkaitintą orkaitę (170 C) ir kepame 30-35 minutes – kol vos vos pradeda apskrusti. Išimame. Minutę kitą leidžiame praaušti. Supjaustome šiek tiek įstrižomis riekutėmis. Kepinys yra kietokas, bet įveikiamas, ypač gerai pjaustyti dantytu peiliu kaip pjūkliuku. Riekeles išdėliojame ant kepimo skardos ir pakepame apie 10 min., sumažinę karštį iki 150 C. Apverčiame ir dar kokį 10 min. pakepame. Jei po trumpesnio laiko jau atrodytų apkepę, tai žiūrim į sausainius, ne į laikrodį.
Mano skaitytuose šaltiniuose rašė, kad reikia apversti, bet praktika parodė, kad nebūtinai.
Kai atvėsta, pasidaro gerokai kieti, bet visai malonūs pagriaužti. Jeigu ką, galima geriant kavą pamirkyti puoduke.
Cantuccini tariasi “kantučini”. O jei gautųsi didelės riekelės, tada būtų kantuči.
Paskaitinėjusi „7 virtienių“ tekstų pasitaisau nuotaiką. O ar žinai,Dalia, kad Tavo tinklaraštis išreklamuotas naujausiame žurnalo „Computer Bild Lietuva“ numeryje?
aiktu, aiktu, aiktu, negali būti, nieko nežinau, jokios reklamos neužsisakinėjau. Apmaudžiausia, kad tie computerbildai į maišelius supakuoti, kur nors prekybcentry jų nepasklaidysi nepirkęs. O pirkti neketinu.
Niekur nesupakuoti, supakuotas būna tik jo giminaitis „Computerbild Lietuva Patarėjas“ (mat ten CD visad pridedamas. Žurnale apie „ 7 virtienius“ rašoma, kad čia nuoširdžiai bendraujama su „virtienių“ skaitytojais. Pažodžiui dabar neprisimenu.
Bet pateko į „Computerbildą“ visiškai ir net labai labai pelnytai! Sveikinu!
ir aš sveikinu, kad jau taip :). Biskočiai arba kantučiai arba džiūvėsiai labai geras daiktas, ilgai laikosi – jei greit nesuvalgai :D. Paskutinius keptus sulietuvinau mažumėlę – pridėjau aguonų ir džiovintų obuoliukų . Buvayu kažkur radus receptą su sveistu, nedaug jo ten buvo, bet reikalą esmingai pagadino, nerekomenduoju – iškepė tokie sausainiai, ir tiek.
Aš irgi iš tų, kuriuos tavo įrašai labai pralinksmina. Kartais dar ir kaip labai! :))) Ačiū 🙂
Dar ir kantučiais juos vadina?
Šiaip, nufotkink ir receptą atsiųsk, a?
Pingback: Keksas su razinomis | Septyni virtieniai