De Potter ledai Maaseike

Ledai čia vadinasi „ijs“ – vietine tarme, kuri man nelabai aišku, kokia yra. Potterio ledai atsirado seniau, nei Haris Poteris – nuo 1926 m. Nusiperki kaušelį, paskui ilgai gali sėdėti po kvepiančiom liepom centrinėje aikštėje. Palei Maas upę, kurios viename krante Belgija, o kitame – Olandija daug miestų ir kaimų, kurių pavadinimai prasideda Maas.

Prie kito staliuko – moteris su trimis berniukais. Vienas – absoliuč ryžas su baltomis blakstienomis. Jų motina neišpešiotais antakiais, kaip ir aš (negaliu patikėti, kad tokius dalykus pastebiu).

Kitus stalus užėmę pagyvenę poros. Valgo ledus, palikdami ant jų dantų pėdsakus. Žiūriu čia visi mėgsta būti poromis kai sulaukia žilo plauko. Vienas fotkina savo žilą damą, į kadrą patenkame ir mes.

Čia daug kas atvažiavę dviračiais. Vieni – tandemu. Vaikinas juodaodis, apsirengęs juodu dviratininko kostiumu su oranžiniais dryžiais. Kostiumo ant jo nesimato, švyti tik dryžės. Mūsų parūdiję dviračiai atremti į liepų kamienus. Tas, kuriuo atmyniau aš labai triukšmingai važiuoja, o priekinis ratas taip maskatuojasi, kad važiuodama stengiuosi į jį nežiūrėti. Dviračius mums paskolino Geert,  kažkas ketino juos išmesti, o ji pasiėmė.

Visi laižo ledus. Nueina per gatvę prie Potter, gauna po kaušelį ir parėję į aikštę prie staliukų po liepom sėdi laižydami. Babunytė atneša ledų mažam berniukui, kurio balti plaukai sustatyti skiauteriuku. Vaikiuko geltoni ledai netvarkingai apibėga. Senutė paėmusi kaušelį aptvarko savo liežuviu, bet jai, matosi, nelabai patinka skonis.

2012 m. birželio pabaiga

• Tweet
• Buffer
• Pin It