Bandelių testavimas žygio aplink Joniškį sąlygomis
Lijo lietus, bet vistiek išėjome. Iš pradžių gatvėmis, paskui keliukais, paskui takeliais, paskui vėžėmis kviečiuose, paskui palei tvorą, per aukštą žolę, dilgynes ir bruzgynus. Daugybę sykių metėme kelią dėl takelio, ir nė viens iš mūsų nebuvo toks gudras, kad primintų lietuvių liaudies išmintį. Per vieną upelį lipome bebrų užtvanka (“negalima lipti ant bebrų užtvankos”- sakė Frankas, nes jis yra gamtininkas, bet užtvanka buvo sena, o mums labai reikėjo). Bet iš kur aš galėjau žinoti, kad Vilkiaušio viduryje atsirado dar kitas upelis, ir kad kažkoks gudrutis (įtariu, kas) ten yra pritvėręs visokių tvorų? Todėl teko apsisukti ir vėl susilenkus po ievų šakomis, per bebrų užtvanką, makaliošes ir gervuogynus grįžti atgal, iš pradžių į vėžes tarp kviečių, paskui į takelį, paskui į kelią.
Nesugebėjau normaliai paaiškinti, kodėl turėtume testuoti “gardėsio” bandeles, nes man “gardėsis” jas atsiunčia be didelių paaiškinimų. Bet pasakiau, kad “must test”, o žygio aplink Joniškį sąlygomis jie darė viską, ką aš tik pasakydavau.
Nebent tik maivėsi neprašomi.
Bandelės su varške, špinatais ir džiovintais pomidorais buvo labai liuks. Kaska dar kartą pasakė, kad Lietuvoje maistas geresnis, nei Lenkijoje.
Pyragas su šilauogėmis man atrodė sausokas, o jiems patiko. Kai visą suvalgėme, prie folijos indelio liko prilipęs nemenkas pyrago sluoksnis ir testuotojai paprašė perduoti gamintojams pastabą:” negerai, kai tiek daug lieka prilipę. Juk ne visi žmonės norės grandyti pirštais pyrago trupinius nuo folijos, taip, kaip darome mes”.
