Baltos staltiesės šventė Latvijoje

Mūsų kovo 11-oji Latvijoje įvyko gegužės 4-ąją. Tai Nepriklausomybės atkūrimo diena. Latvių švenčių aprašymuose, ypač rusiškuose, ši diena buvo apibūdinama taip: „šventė, kurios nieks nešvenčia, išskyrus politikus, kurie tądien bando žadinti tautinę savimonę“. Gal kurį laiką tas buvo teisybė – nebuvo šventimo tradicijų.

Bet kokia graži tradicija kuriasi dabar ir kaip gražiai ji prigyja! Gegužės 4-ąją, Nepriklausomybės atkūrimo dieną, Latvijos žmonės raginami išnešti stalus į kiemus, uždengti baltomis staltiesėmis ir pakviesti prie jų draugus, gimines, kaimynus.

Negaliu garantuoti, kad mes viską tiksliai supratome, bet aprašysiu, ką savo akimis pamatėme ir subjektyviai išjautėme, kartu su pavydo lašu, kad pas mus taip nėra. Atsitiktinai feisbuke pamatę Baltos staltiesės eventą vienkiemyje netoli Lietuvos sienos, nusprendėme, kad važiuojame. Nesvarbu, kad nieko nepažįstame. Eventas buvo atviras, o mes gi esame kaimynai – tokie buvo mano argumentai, kuriais įtikinau Aušrą. (Labai nesunku buvo įtikinti.)

Išsinagrinėjome žemėlapyje, kur yra tas vienkiemis. Artėdami link jo, pamatėme, kad šalikelėje yra nemažai automobilių, o kieme žmonių. Sustojom ir kokias 7 sekundes net bijojom išlipti ir eiti link tos staltiesės, nes… nu… oi, nu kaip čia dabar…

Ateinančias į kiemą mus pasitiko Vigita, namų šeimininkė, visa graži ir besišypsanti, ir kaip mat išsklaidė mūsų baimes ir dvejones. Savo atvykimu mes ją džiugiai nustebinome, „internetas visagalis“ sušuko ji savo svečiams, o mes tarėme žodį, kurį visą dieną mokiausi: apsveicinam Latvijas neatkaribas atjaunošanas diena.  

Kieme buvo ilgas stalas, padengtas balta staltiese ir nukrautas suneštinėmis gėrybėmis. Suolai sukonstruoti iš visokių dėžių ir jaukiai apdangstyti audiniais. Žmonės vaikščiojo aplink stalą, apžiūrėdami, ko gera yra, bet dar nelabai drįsdami imti. Vėliau mums paaiškėjo, ko tokie kuklūs – daug kas čia buvo pirmą kartą ir beveik nieko nepažinojo.

Vyrai tyrinėjo, kas ten už rožių sustatyta. Beje, pastebėkit, kokių spalvų rožės – Latvijos vėliavos spalvų.

Iš našlaičių irgi sudėliota Latvijos vėliava. Vienas baltų našlaičių vazonėlis buvo trumpam pabėgęs, bet netrukus į savo vietą sugrįžo.

Net ir ridikėliai prapjauti taip, kad primintų vėliavą.

Buvo kuo nuoširdžiausiai sugiedotas Latvijos himnas. Vigita, užlipusi ant suolo, kalbėjo, kaip ji džiaugiasi, kad … ji kalbėjo latviškai, tai aš tik bandžiau išgirsti kokį suprantamą žodį ir nuspėti, ką sakė… džiaugėsi, kad tiek žmonių atvyko (nes kai statė stalus, jos šeimos vyrai kalbėjo, kad per daug stalų, kad tiek čia neprivažiuos). Kalbėjo apie savo namus, kuriuose gyvena jie ir gyvens jų vaikai ir anūkai, kalbėjo apie tautos vienybę, o taip pat ir apie ąžuolus.

Latvija 2018 metais lapkričio 18 d. minės valstybės šimtmetį. Ši diena, 2017-ųjų gegužės 4-oji, yra oficiali šimtmečio minėjimo renginių pradžia, ir šiandien visoje Latvijoje pasodinta 100 ąžuoliukų prie valstybės sienos. Užaugę jie sudarys ąžuolinį Latvijos kontūrą. Apie ąžuolus prie Lietuvos sienos mums raportavo pati ąžuolų sodintoja, o kas norėjo asmeniškų šimtmečio ąžuolų, tiems Vigita buvo paruošusi pradygusių gilių, kurias važiuodami namo galėjome pasiimti ir kur nors pasodinti.

Ant laužo išvirta labai gardi rūgštynių sriuba taip pat yra šios šventės tradicija. Tik nežinau, ar visos Latvijos tradicija, ar tik šio kiemo, kuriame Balta staltiesė dengiama jau antrą kartą.

Keptos dešros programoje buvo įrašytos po poezijos, todėl kol kas ugnelė tik rankoms pasišildyti. O dabar – bilde! Visi patraukė daryti bilde, mes irgi kartu, nors nežinom, kas tas yra, bet jei visi darys bilde, tai darysim ir mes.

Mes susirikiavome bendrai nuotraukai, iš antro aukšto mus nubildino du fotografai. Labai tikiuosi, kad kur nors pavyks rasti tą nuotrauką.

Buvo dar vienas gražus fotografas. Jo rankose juostinis fotoaparatas! Pats aparatas – canon, bet objektyvus primontavo iš senų sovietinių. Sakė, kad nuotraukos gaunasi labai geros, bet nesitikėkim, kad mes tas nuotraukas gausim, nes jam yra nuobodu pridaryti daug egzempliorių vienodų nuotraukų.

Šis stalelis yra svečių pasitikimui. Šioje nuotraukoje jau tuščias, nes visi pasitikti. Priėjau pažiūrėti, kiek dalyvių užsiregistravo. 67.

Nedidelė kultūrinė programa. Poetas skaitė eilėraščius iš savo knygos. Turbūt gražūs, nes žmonės plojo. Paskui buvo ir dainų, ir keptų dešrų. Mes irgi šiek tiek dainavom – priedainį ramdidadam. Kai kas mus įsidraugino per feisbuką. Aušra turėjo pasiaiškinti, kodėl feisbuke ji vadinasi “Čučela fabrika”. Su manimi susidraugauti norėjusi moteris neturėjo tinkamų priemonių, todėl sudraugino mane su savo vyru paėmusi jo telefoną. Poeto brolis vis kartojo Aušrai “I like you, bet tu turi savo vyrą… ir aš turiu savo vyrą…” Jis šiek tiek mokėjo lietuviškai, nes kai buvo mažas, žiūrėdavo “labanakt vaikučiai” per Lietuvos televiziją.

Visi buvo geros nuotaikos, visi buvo tokie gražūs, viskas buvo taip nuostabiai… kokie jie šaunuoliai mūsų “braliukai”!

Bandėme išklausti, kam kilo tokia graži šventės idėja. Jie nelabai žino, lyg ir kažkokiam režisieriui… Gegužės 4-oji kaip Baltos  staltiesės diena pirmą sykį buvo švenčiama 2016-aisiais. Ji tikrai prigis ir taps tradicija! Mums pasakojo, kad balti stalai buvo padengti mokyklose. Ir net Rygoje, mums pasakojo, viena parduotuvė gatvėje prie savo durų paruošė stalą ir kvietė praeivius.  Ir daugelyje vietų Latvijoje, ir net daugiabučių kiemuose. Mums pasakojo, kad latviai šiaip jau yra individualistai, todėl vienybės ir bendruomeniškumo stiprinimas yra labai svarbus. Jei kitos šventės suburia gimines, šeimos narius, tai prie Balta staltiese padengto stalo gegužės 4-ąją kviečiami ir tolimesni kaimynai. Mes jau pakviestos atvažiuoti kitąmet!

Labiau į vakarą ant garažo sienos buvo pakabintas ekranas. Žmonėms išdalinta karšta arbata ir pledai. Sakė, iš viso jie turi pasiruošę 20 filmų. Mudvi nebepažiūrėjome, išvažiavome į Lietuvą. Gavome dovanų po šventės programą ir dar kelis jurginų gumbus, kad sužydėję jie mums tą šventę primintų. Nors mes ir taip neužmiršime.

• Tweet
• Buffer
• Pin It