Avižiniai sausainiai: vienas lapas iš Trečiosios V. dienoraščio

Aš vis pamirštu gimtadienius… Bet šiandien kitaip – net naktis buvo ypatinga. Teko ne juokais išsigąsti, kai pro langą netikėtai įskrido šikšnosparnis. Kadangi labai myliu savo didelius plaukus, tai bijojau išlysti iš po „kaldros“ ir išginti netikėtą svečią iš savo kambario. Mat, prisiklausiau istorijų, kaip šios skraidančios pelytės įsivelia į plaukus, o išimti jas įmanoma tik su visais plaukais. Todėl teko skambinti mamai i pirmą aukštą ir kviestis pagalbos. Ši atlėkė su grindų šepečiu, ilgu kotu, ir šikšnosparnį išginė laukan. Išeidama dar pasakė: „laimę atnešė…“. Ryte toks smalsumas apėmė. Pažiūrėjau internete tokio reiškinio aiškinimą ir radau parašyta: „žmogus, į kurio kambarį įskrenda šikšnosparnis, yra užkerėtas…“. Toliau nebedrįsau gilintis… Geriau tikėsiu mamos žodžiais apie laimę.
O gimtadienis tai draugės, kuri vis kviečia mane pasivaikščioti parke, o aš neturiu laiko. Dirbu. O kad jau dirbu, tai pasinaudojau savo tarnybine padėtimi ir padariau neeilinį sveikinimo atviruką seniai matytai draugei. Buvau susitikime su krepšinio legenda Valdemaru Chomičiumi ir paprašiau, kad jis parašytų jubiliatei sveikinimą.
Dar ne viskas. Reikia ir torto draugei. Bet iš ko jį kepti? Maximoj prisipirkom avižinių kruopų po 99 centus. Mama papasakojo, kaip kepti sausainius iš avižų. Sako, nėra recepto – dėk viską, sumaišyk ir kepk. Tai puode suplakiau 5 kiaušinius, supyliau visą pakelį kruopų, ištirpdžiau tris didelius šaukštus medaus, įmaišiau dvi saujas riešutų ir tiek pat razinų, šiek tiek cinamono, imbiero, pora čiurkšlių aliejaus ir viskas. Gavosi tokia lipni masė iš stambių gumulėlių. Užkaičiau orkaitę kaitriausiu režimu, pasiėmiau šaukštą ir sudėjau į skardą tokius kaip kotletukus. Iš pradžių jie norėjo tižti, bet rankom prilaikant įmanoma sulipinti ir kauburėlius. Kepiau tik 20 minučių. Sausainiai parudavo, apdžiūvo – daugiau nieko ir nereikia. Negi viskas? Mama sako – „taip, o ko dar nori?“. Taip paprasta.
Dar nuskyniau didžiulę saulėgrąžą, į raudoną maišiuką įdėjau sveikinimą nuo V. Chomičiaus, avižinius sausainius, šiltos naminės duonos gabalėlį ir išvažiavau sveikint drauges. Aišku, jinai labai apsidžiaugė. Džiūgavom ir stebėdami Lietuvos jaunių krepšinio pergalę. Nustebau, kad mano draugė tokia patriotė – kai laimėtojai giedojo mūsų šalies himną, ji netgi atsistojo. Aš, aišku, pasekiau jos pavyzdžiu ir atsistojau prieš TV ekraną toj mažytėje kavinėje. Bet tie žmonės, kurie šalia stebėjo varžybas, tapo kažkuo artimi. Mes laimėjom. Mes…
O vakaras vis tik nebuvo sėkmingas. Tas šikšnosparnis – ne pats geriausias ženklas. Jubiliatės kieme norėjau greitai apsisukti su mamos mašina ir kaliau su priekiniu šonu į šiukšlių konteinerį. Aš šiaip niekada nesikeikiu, bet… Įlenkimas ryškus… Negalėjau užmigti netgi kokias… 10 minučių. Man tai jau nemigos simptomas, nes paprastai „lūžtu“ tik padėjus galvą ant pagalvės.
Tai va toks tas avižinių sausainių receptas 

Trečioji V. specialiai “Septyniems virtieniams”

• Tweet
• Buffer
• Pin It