Auksinio rudens ekskursija į Gulbenę
2022 metų rudenį pasidariau sau latvių kalbos praktiką – važiavau į autobusinę ekskursiją su latviais. Išvažiavome iš Rygos ir riedėjome per Vidžemę, grožėdamiesi auksinio rudens vaizdais. Pro langą tik miškai, pievos, o jei pasitaikydavo dirbamų laukų, tai tik grikiai, tik ryškiai raudoni grikių stiebelių laukai.

Pirmiausia – Ozolkalns, kur mokėsi broliai Kokariai, choro dirigentai.

Štai nuotraukoje jie puošniais frakais, tik deja be galvų.
Taip supratau, kad juos visi latviai pažino, o dabar šį tą apie juos sužinojau ir aš. Gimtadienių proga sveikinimus raudonos odos aplankuose jiems siųsdavo prezidentai. Kiekvienam aplanke įrašyti abiejų vardai: Imants ir Gids, nes gimtadienis jų abiejų buvo tą pačią dieną.

Štai kažkurio iš jų nuotrauka. Koks skirtumas, kurio, ateip ateip jie buvo dvyniai, daugmaž vienodi.
Vienas iš jų, Gido Kokars, buvo atvykęs į šį muziejų, įkurtą 2014 metais. Sakęs, nu keistas jausmas kai dar nesi numiręs, o jau tau skirtas muziejus. Imanto jau nebebuvo šioj ašarų pakalnėj.
Ozolkalne be to dar buvo toks ilgesingas jausmas, aplankant kaimo mokyklą, kažkada ypatingai jaukią, o dabar jau keli metai kaip uždarytą. Bet gyvybė joje tebėra, pečiai pakūrenti, visur pridėta obuolių, vienoj iš buvusių klasių yra vaiduoklis – baisuoklis, o vietiniai žmonės pasitinka nuoširdžiai ir gražiai. Pasakojo, kad dabar jų kaime žmonių daugėja, ypač smagu, kad apsigyvena jaunos šeimos. Bet jų vaikai mokosi ne čia, o Gulbenėje, kuri už 4 km.
Sustojome Gulbenėje, seniau vadintoje Schwanenburg. Nu bet pardon, ten tikrai nėr į ką žiūrėt, net ir gidė nelabai žinojo, ką mums rodyti, vartė vartė Gulbenės lankstinuką ir nusivedė į kuklų parkelį, nes turbūt lankstinukas parodė kad ten yra fontanas su gulbe.

Fontaną radom, jame nebuvo vandens, bet prie to paties pafotografavom įvairių suolelių su gulbėm.

Miesto centre prie kultūros centro buvo knygų lentyna su cementinėm knygom. Man būtų patikę paprastų knygų mainų būdelė, būčiau gal ką ir pasiėmus, bet cementinių tai ne, nelupau iš tos lentynės, ne ne, nereik. Kiek netikėtai centre prie kultūros centro dar buvo militarinė zona, tai yra aptverta aikštelė, kurioje dengti sunkvežimiai, palapinės ir aplink vaikščiojantys kariai.

Ir dar kitas fontanas, irgi be vandens. Viduj padėta kažkokių dėžių, tai ekskursantė lipo atsisėsti ant tų dėžių kad ją nufotkintų. Gulbenėj. Sausame fontane miesto centre.

Paskui iš kažkur gidė sužinojo, kad ten yra gražus Vecgulbenės dvaras ir mus ten nusivežė, pakeliui pasakodama apie jos savininkus ir jų gyvenimus. Baltieji rūmai, kuriuose vyko pagrindinis gyvenimas, dabar apgriuvę, iš po balto tinko lenda raudonos plynos.

Šiek tiek aptrupėję, šiek tiek išlikę, o vietom gal ir atkurtos jų puošmenos.
Gražaus peizažinio parko gilumoje yra ir Raudonieji rūmai, kuriuos dvaro šeimininkas baronas fon Vulfas pastatė savo mylimai žmonai Marijai, kai ji susirgo tuberkulioze. Tada ji nebegalėjo gyventi ten, kur visi, o negi ištremsi į kokį lazaretą, jei myli.
Sužinojome ir pamatėme, kad Gulbenėj yra 1926 m. pagal architekto P. Federo projektą pastatyta viena didžiausių Latvijoje geležinkelio stotis. Lyg rūmai.

Ak, ak, o kas gi už jų? Ak, ak, ak, ten dūmus leido ir pūkšėjo garvežys. Mašinistas žvalgosi pro langą, priekaboje prikrauta malkų, iš kamino virsta dūmai (pagal kvapą atrodytų, kad ne vien malkom kūrentas, bet ir anglim), o smagiausia už viską tas pūškuojantis garsas PUCH PUCH PUCH!
Nuo Gulbenės iki Alūksnės reguliariai tebekursuoja siaurukas, vienintelis toks veikiantis Baltijos valstybėse. Du kartus per mėnesį būna reisai su garvežiu, tai mes tokiu ir važiavome.

Žinoma, kai jau vagone sėdi, kai jau esi apžvelgęs medžiu aptaisytą interjerą, kai jau suvalgei duonos su medumi rieke, nežinia kieno dovanotą, bet iš gidės rankų, tai jau nebelabai ir jauti, kad važiuoji istorine transporto priemone. Tik matai dūmų kamuolius auksinių medžių fone, tik matai, kad sodybų gyventojai išbėgę į kiemus stebi mus važiuojančius.

Po maždaug pusvalandžio važiavimo išlipome Stamerienėje, tai žinoma, kad visi puolėme fotkinti garvežį, kuris po 5 min nuvažiavo toliau, …
…o mus autobusas pavežėjo iki ežero ir dvaro, kur prieš akis atsiverė ypatingi grožiai ir įdomumai… Apie juos gal kitą kartą. Gal…