Apie Stokholmą
“Žinau vietas, kur būna nemokamo sūrio!” – sušvito man rytą mintis, kai vožiau tą sūrį ant nemokamos duonos riekės, užteptos nemokamu sviestu. Žinau įvairiausių gerų vietų visur, o dabar prie tų gerųjų vietų prisidėjo dar ir Stokholmas. Kažkodėl ilgai atidėliojau jo pamatymą. Vieną vasario savaitgalį ėmiau ir atlėkiau, nes kol buvau namie, niekaip nesupratau bažnyčių bokštų išsidėstymo ir per kur įmanoma prieiti prie rotušės.
Dabar maždaug žinau. Paminėkime vieną kitą Stokholmo momentą, kol dar atsimenu.
Metų laikas toks, kad temsta anksti, buvo dvejonių, ką viena vienužė veiksiu vakare, kai bus tamsu, šalta ir gatvės tuščios, o muziejai užsidaro 5 val. vakare. Laimei ketvirtadienį vienas iš karališkųjų muziejų dirbo ilgiau, be to bilietai už pusė kainos. Paaiškėjo, kad labai įdomus – apie šarvus, karališkus rūbus ir paauksuotas karietas.
Tikri šarvai štai vitrinose, o vienas šalmas buvo lenciūgu pritaisytas prie sienos. Supratau, kad galima jį pasimatuoti. Išsketi, įkiši galvą ir… uždaryti baisoka, nes kas būtų jei užstrigtų. Niekur nenubėgsi pagalbos, nes prie sienos pritaisyta. Todėl palaukiau, kol šarvų vitrinose pažiūrėti ateis kitų žmonių, tada nedrąsiai uždariau savo galvą šarve. Kas buvo keisčiausia, akys niekaip nedasiekė žiūrėjimo tarpų, teko dairytis pro skylutes žandų dalyje. Buvo tvankoka ir nelabai jauku. Niekaip nesupratau, kodėl mano akys ne vietoje ir vaizdas tik pro skylutes, gal nepakankamai suspaudžiau savo kaklą. Šimtus kartų šimtuose muziejų gali apžiūrinėti šarvus, net neįsivaizduosi, kas per jausmas užsidėti šalmą.
Man dar padarė įspūdį toks audinio gabalėlis vitrinoje. Karalienė Marija Eleonora laikė jame suvyniotą savo mirusio vyro širdį. Taip jai atrodė teisinga. Drobulėje, auksinėje dėžutėje, kartu su žiedu.
Ir žinoma karalienė Kristina! Žiūrinėjome jos daiktelius su trimis švedėmis, o jos man sako, įsivaizduok tik, ji palaidota Vatikane. Visi aplink popiežiai, ir ji ten! Aš jom irgi – įsivaizduokit tik, 1965 m. jos kapas atvertas, palaikai buvo tyrinėjami, anatomijos profesoriai turėjo pasakyti nuomonę, ar ji buvo moteris. Ar jūs mylite karalienę Kristiną – klausiau aš tų švedžių, ir jos patikino, kad taip.
Dienomis vaikščiojau senamiestyje, vis atrasdama netikėtų dalykų. Pavyzdžiui pažymėtus namus, kuriuos gaisrininkai gesintų pirmiausiai. Runų akmenį sienoje, o languose dabartinių karalių nuotraukas, pyragaičius semla, nes buvo semlų sezonas, meno kūrinius, parlamentarizmo istoriją arba Dalarnos arkliukus. Senamiesčio gatvės grįstos akmenimis, be to dalinai apledėję, bet visai įmanomos vaikščioti. Sudalyvavau dviejose Free walking tour ekskursijose po Gamla Stan, jos nebuvo vienodos, abi padidino mano suopratį, kas čia per miestas yra. Karaliuose, žinoma, painiojuosi iki šiol. Žinau, kurioje vietoje ant pjedestalo užkeltas pirmasis Vaza, obeliske įrašytas vardas to, kuris prarado Suomiją, kitas įkūrė operą (ir joje buvo nužudytas per Kaukių balių), o dar kitas atsiuntė savo kariauną į Joniškį apiplėšti mano proproprosenelių.
Kad net nepasivargino papiešti Joniškio ant žemėlapio, tas būtų dar tiek to. Bet žiū, visur pradedant nuo Rygos, vien lenkiškos vėliavos. Chodkevičius stovi prie Salaspilio užtaisęs patranką irgi po Lenkijos vėliava, ir niekur jokios Lietuvos. Ir tuo tarpu jokių švedų aplink, kuriems būč galėjusi paaiškinti savo teisybę,
Beje, hostelio kaimynė taivanietė, kai paklausė, iš kur aš esu… bandė nutaisyti veidą lyg ji žinotų, kad egzistuoja Lietuva. Bet nelabai įtikinamai. Pastaruoju metu pas mus Taivanio pavadinimas skamba dažnai, bet jų šalyje jei kas ir yra girdėję apie Lietuvą, tai tikrai ne išsilavinę, puikiai angliškai kalbančios, po Europą keliaujančios merginos.
Ką sužinojau apie švedus?
Kai vaikščiojau Monteliusvagenu, žiūriu mama su vaikučiu žaidimų aikšteje. Ten visokių nameliukų ir traktoriukų, bet vaikui smagiausia yra bala. Kai pašokinėji, kaip gražiai taškosi! Jau taip gražiai taškosi, kad norisi kristi keturiom ir paplekšnoti purvynus rankytėmis! Mamos ramybė labai švediška, ane?
Švedai mėgsta pašnekinti mane muziejuose. Ne tik apie karalienę Kristiną, bet pvz tada kai aš matuojuosi eksponatą skrybėlaitę ir su ja selfinuosi. Ateina moteris ir sako: “mano anyta turėjo šimtą skrybėlių!” Tada ji nueina, bet ateina vyriškis ir sako man:” mano mama turėjo šimtą skrybėlių! Dabar jai 90 metų, ir ji skrybėlių nebenešioja.”
Ir dar jie vaikšto per raudoną šviesoforą. Jeigu mašinos tą akimirką nevažiuoja, tai negi stovėsi kaip berazumis ir lauksi kažko? Kai kurie Stokholmo šviesoforai beje vaizduoja ne vieną žmogiuką, o du, ir idėja yra tokia, kad tie abu yra vienos lyties ir įsimylėję.
Viešose vietose vaizdžiai išaiškinamos gyvybės užsimezgimo scenos.
Ilgai vaikščiojau ratais aplink šią skulptūrinę kompoziciją ir spėliojau, kokia jos mintis: afrikietės darbiniais rūbais (viena su kroksais), su kažkokiu liūdnu lūkesčiu žiūri į parlamentą, ir ką jos neša ant padėklo? Atspėjusi nebūčiau, bet atsakymus rasti visada galima: čia reiškia demokratijos šimtmetį, o tos galvikės, kurias jos neša yra pirmųjų penkių parlamento narių moterų. Aš irgi šiek tiek sudalyvavau demokratijos šventėje, nes nuėjau į nemokamą ekskursiją parlamente. Visokių įdomybių, pvz. kai parlamentarams reikia balsuoti, jie turi susirinkti iš savo kabinetų, kurie gali būti kitose salose, tada lekia požeminiais koridoriais, kurie taip ir vadinasi “bėk!”. Kad suspėtum į balsavimą. Prie parlamento ne toj pusėj, kur afrikietės, bet kitur, yra protestų vieta. Gretos jau nebebūna, bet kažkas vistiek buvo: kartono lapas, ant jo užrašas švediškai, batai ir žvakelės. Žmogaus tuo tarpu nebuvo.
Beje, jei kas nežino, kur ta vieta, kur galima rasti nemokamo sūrio, sviesto ir duonos yra hostelio virtuvė. Jokių garantijų, ko ten rasi, bet šio to nemokamo visada būna. Ten ir pusryčiaudavau, išskyrus vieną rytą, kai patekau į spąstus turistams. Tokia labai graži kavinė prie pagrindinio turistų srauto, jau tokia graži, visa apelsinais apdėliota, pilnos lubos rožių, gražūs policininkai viduje sėdi ir kavą geria, o vitrinoje…
o dangau, kokie sumuštinių tortai! Aš garsiai paskelbiau: ryt ateisiu čia pusryčiauti! Kitą rytą ateinu, vitrinoj dar tų grožių nėra, ėėėj, sakau, kur tie gražieji? Bus! Tuoj padarysim! – pažadėjo. Sutaisė man tikrai gardų ir labai didelį kapučiną, atnešė sumuštinio tortą… ne dėl to apmaudu, kad sumokėjau daugiau negu už lėktuvo bilietą iš Rygos į Stokholmą, bet dėl to, kad skonis visai nebuvo ypatingas, o mano selfis su rožėmis ant lubų visai nesigavo vertas parodymo.
Užtat metro stotyse pasifotkinau gražiai. Dariau meno žygį per gražiausias stoteles. Turėjau suspėti per 75 minutes, nes tiek laiko galioja bilietas. Viskas pavyko – buvau susiradusi labai aiškias instrukcijas kur į kokią kryptį persėsti.
Mano namiškiai, kurie šiaip jau nesidomi mano kelionių nuotraukomis, šitą pamatė ir liepė pasiaiškinti. “sakai, kad viena pati buvai, tai kas tave fotkino?” Taigi ten buvo daugiau žmonių, keliaujančių per metro meno galerijas, kažkelintoj stotelėj jau tapome saviškiais, bent tiek, kad vieni kitus pafotkintume.
O taigi dar nepaminėjau plaukimo laivu per archipelagą, skendintį miglose.
Čiuožyklos Karališkajame sode, visi suko ratus aplink kažkurį iš karalių, o aš dairiausi ir savo laimei nemačiau, kad kur nors būtų nuomojamos pačiūžos, visi turbūt turėjo savas. Jei būtų pačiūžų nuoma… iš tikrųjų tai aš čiuožti nemoku, bet drėbtis tai taip, tai gerai, kad nebuvo.
Nepaminėjau viską supančio vandens gerumo, kai kur ežero, kai kur jūros (ne taip paprasta atskirti, kur yra kas), ant paviršiaus plaukiojo ledo lytys ir gulbės. Įspūdingojo laivo, pastatyto prieš 400 metus, nugrimzdusio per pirmą savo kelionę, jo skendimą minia stebėjo nuo kranto, o laivas buvo iškeltas po 333 metų.
Nepaminėjau vargonų koncerto Didžiojoje katedroje, man neitin patiko kūriniai, bet interjeras buvo įspūdingas. Šalia katedros stovėjo liuteronų pastoriaus statula ir žalia būdelė, vėlgi ėjau aplink, žvelgiau į vidų, bandžiau suprasti, kas ten yra. Negi tikrai tualetas?!
O tas smagusis Vikingų rūsys, kur gurkšnojau midų, vyručiai, šalia kurių prisėdau, pasirodo buvo vikingų muzikantai, biškutuką tam vakarui susidraugavome, bet paskui jie užlipo ant plačios palangės groti ir dainuoti.
Karališkosios sargybos pasikeitimas kaip paaiškėjo ne tik iškilmingas, bet ir pardon, šiek tiek juokingas.
Ceremonijos metu jie šūkauja visokius žodžius. Paskui sustoja vienas prieš kitą ir labai garsiai, labai labai garsiai kažką sako… o kadangi vienas vyras, o kitas moteris, tai man užsienietei klausosi kaip šeimyninis barnis. Išsitraukia ir vienas kitam parodo peilius. Paskui perduoda tikrąjį sargybos simbolį – raciją, – ir vėl įsivyrauja taika.
Man labai patiko Stokholmas, ir aš ten dar būsiu.
