Apie save
Aš tvirtai žinau, kad esu nepaprasta asmenybė, iškili moteris, kokia tik viena per tūkstantmetį gimsta. Bet aš neišsiduodu. Maskuojuosi paprasta moteriške, ir netgi gana sėkmingai. Daugelis nieko neįtaria.
Kartais čiupinėju padėvėtus megztinius, kilnoju nukainuotas bandeles labai rimtu veidu, neperku pelėsinio sūrio, kol jo nenukainuoja, stoviu eilutėje prie akcijinių ketvirčių, o parnešus namuo vadinu juos kulšimis.
O kartais išeinu prie aplinkkelio ir laukiu mašinos, kuri nuvežtų mane kur nors. Į Vroclavą. Arba Miškolcą.
Kartais palieku neplautus indus rytdienai, iš tiesų labai dažni tokie kartai, bet nieko čia blogo, tai optimistės šeimininkės požymis: neplauti indų vakare, tikintis, kad rytoj atsiras ūpas tai padaryti. Tikra tiesa! Rytais ateina ūpas, plaunu indus, kartais ką nors dainuodama, kartais net susigraudindama nuo savo gražaus dainavimo, kad su visu ūpu net ašaros nuteka upėm.
Kartais važiuoju kur nors dviračiu, kartais netgi ten, kur nieko man nereikia, lygūs laukais man atrodo labai gražūs, o arimai violetiniai. Kartais parsivežu šaltalankių ir prispaudus iš jų sulčių užgriozdinu šaldytuvą stiklainiais.
Kartais žiūriu pro langą į medžių viršūnes ir galvoju, kaip parašysiu knygą. Ot tai bus nuostabi knyga! Dar nežinau apie ką, bet bus super super. Izraelio dailinkė Adi man pažadėjo sukurti viršelį, Lietuvos geologė Jūratė suredaguotų, Lenkijos leidybininkė Izabela perprogramuotų specialiomis programomis, o Aldona išplatintų. Ot bus gera knyga. Kai ją parašysiu. Galit registruotis, kas norės įsigyti. Biškį tik užtruks, kol sugalvosiu apie ką. O paskui migom parašysiu.
Kartais iškepu obuolių pyragą, ir dar kokį kitą pyragą, ir išverdu burokėlių, ir pripjaustau agurkų, ir užmerkiu pupelių, ir be jokios progos. O per gimtadienius nuperku tortą iš prekybcentrio, nes neturėjau ūpo kepti.
Kai pagalvoju tai tas Ūpas labai neprijaukinamas ir neprognozuojamas. Va dabar nežinau iš kur yra atsiradusi keista mintis rašyti kulinarinį tinklaraštį. Ir kiek ilgai tai truks? Ir kokiais niekais užsiimsiu, kai šitai praeis?
Prisipažinti paskatino projektas Languota prijuostė, tema “Blogeris irgi žmogus”
Liuks prisipažinimas, kaip visada, verčiantis nusišypsoti skaitant ir pakeliantis Ūpą. O šiaip tai, apie Ūpą tu visiškai teisi. Ir apie pirktinį tortą. Ir dar keletą dalykų…
Labai smagi mažytė išpažintis
Aš irgi retkarčiais palieku indus rytdienai (kaip tikriausiai daugiau šeiminkių nei pačios prisipažintų).. Tik va tortą tai visada stengiuosi iškepti pati. Joks pirktinis tortas neatstos naminio!
Niekada nepalieku neplautų indų, tortų nei kepu, nei perku ir pritariu dėl Ūpo – ūpas arba būna, arba ne ir nieko čia nepadarysi. (Remiantis Mikės Pūkuotuko išmintimi
)
Vilma, bet bent jau valgai tortus? Negaliu net pagalvot, kad gali būt kitaip
Gintare, manau ne visos indus palieka rytdienai, tik optimistės
Dalia, aišku, kad valgau! Visuose padoriuose namuose per gimtadienius ar kita proga juo pavaišina.
Įrašas tikrai toks pakeliantis ūpą, labai pritariu
) Privertė ne tik nusišypsoti, bet net ir nusijuokti 
Taaaaip, tu esi tikrai nepaprasta asmenybė ir iškili moteris 
))
cha, cha
aš irgi apie knygas svajoju, vis kuriu visokius detektyvus mintyse 
ypač kai plaunu indus ar grindis 
Skaičiau ir plačiai šypsojausi, ypač toje vietoje apie indus
man lygiai tas pats – ne visada as juos išplaunu vakare, pritrūkus indų plovimo įkvėpimo 
Nu lux prisistatymas,atveriantis placia sypsena
Su tokia dvasia kepant tikiu ,jog kepiniai tokie gardus kaip ir atrodo 
Ryt-kuciom bandysiu kepti cia rastus pyragelius su kopustais ir grybukais..oi kaip nekantrauju ,tikiuosi pavyks
Aciu uz receptuka!