Alpi Orobie
Pirma nakvynė buvo kaime Camerata Cornelo, kuris įžymus keliais dalykais: čia gyveno Tassi šeima, organizavusi pašto gabenimą iš Italijos per Alpes į visą Europą. Nuo jų pavardės kilo žodis “taksi”. Be to iš šio kaimo yra kilęs Arlekinas, kuris kaip paaiškėjo buvo realus asmuo. Jo namuose dabar muziejus. Vakare buvo uždarytas. Vaikščiojom taku, einančiu po akmeniniais 16 amžiaus namais. Juose ir dabar gyvenama, pro langus matosi į kriauklę sudėti indai, girdisi muzika.
Vėlyvą valandą po arkomis šmežuoja Arlekino siluetas, o kai jis dingsta iš akių, įjungiami žibintai.
Mums jau kalnų jausmas, labai geras, nesgi va, kokie vaizdai. Einant taku į ostello, girdėjom skambant bažnyčios varpus, karvių varpelius ir bliaunant asilą.
Kitą rytą autobusu išvažiavome į miestelį, pavadinimu Carona. Ten susipažinom su dviem puikiomis moteriškėmis, kurios pakvietė kavos. Liepė spėti, kiek metų tai, kuri pernai dar ėjo į kalnus. Paaiškėjo, kad virš devyniasdešimt. Judita nusipirko ėjimo lazdas, ir mes dar užėjome ledų.
Paskui išėjome į kalnus link rifiugio fratelli Calvi. Pakeliui – labai vaizdingas viduramžiškas kaimelis Pagliari. Kai kuriuose namuose ir dabar gyvenama. Tam kaimely perėjom tiltu per upelį ir visai sau netikėtai nusikreipėme į žymiai gražesnį ir vaizdingesnį taką link Rif. Calvi.
Labai gražiu taku eidamos žemai nusilenkėme kalnams. Ai, gal ne, gal čia Judita plaukus norėjo susirišti.
Buvo karšta. Ir labai gražu. Viskas žydėjo, kvepėjo. Kai išgirdome varpelių skambėjimą, pagalvojome, kaži kokie ten gyvuliai. Kaip nustebome, kai pamatėme arklius. Miške kalnuose. Su skambalais. Jie pradėjo eiti link mūsų. Galvojau, Judita apsidžiaugs, nes ji mėgsta arklius. Bet ne, neapsidžiaugė, o abi šiek tiek sunerimom, nes ką tu žinai kaip būtų su tokiais iš miško išlindusiais su skambalais. Tai ėjom ir nuėjom taku toliau.
Buvo gražus krioklys, bet nesimaudėm.
Mums buvo pasakyta, kad iki rifugio Calvi eisime pora valandų, bet mes ėjom 5 valandas. Nes mes gi ne varžybose. Be to ėjom ilgesniu keliu. Be to tokia Sabrina, kurią sutikom ten irgi ėjo 5 valandas, nors ir kaip ji patyrusi. Taigi labai gražios malonios nuostabos buvo tos ėjimo valandos.
Drugių bei gėlių fotografavimui irgi reikėjo laiko.
Rifugio Calvi buvo prie didelio ežero, tačiau vandens jame buvo mažai. O gretimais kitas ežerėlis Lago Rotondo vandens pilnas, gėlių apsuptas, maudytis jame labai smagu.
Mūsų gražus vakarojimas prie rifugio Calvi, belaukiant vakarienės.
Ak kokia gera buvo vakarienė! Ir kompanija gera. O finale desertas, kuris vadinosi mačedonija, oi koks geras, ir su šiek tiek grapos, todėl bendravimas pasidarė dar malonesnis, o kalbos barjerų nebeliko jokių. Po Mačedonijos deserto vienas iš vyriškių prisiminė, kad jis yra buvęs Lietuvoje 1994 metais, nes jį pakvietė Marčiulionis ir Kurtinaitis. Jis kai atsistojo, įsitikinom, kad tikrai yra krepšininkas, tik, pasakė, dabar nebešokinėja, o eina į kalnų žygius.
Kitą rytą mes irgi išėjom į kalnų žygį. Mūsų tikslas buvo kalnas Madonino. Beeinant link jo, netikėtai atsirado telefono bei interneto ryšys, todėl gerai įsižiūrėjus galite pamatyti Juditą sėdinčią ant akmenėlio ir atliekančią su darbu susijusius piniginius pavedimus, nepaisant to, kad ji atostogose.
Vėl daugybė gražių augalų, kuriuos fotkinom atidžiai, lyg kas nors po to norėtų tas nuotraukas matyti.
Koks didžiulis džiaugsmas, per kraštus lipanti laimė, kai pasieki perėją ir pamatai, kas už jos. Ak!!! Ak, ak!
Bet tikslas taigi ne perėja. Tikslas – kalnas Madonino! Pradėjome į jį kopti. Kad labai stačiai tai ne kas, bet kad beveik visi akmenys po kojom juda ir grasinasi nučiuožti, tas yra išvis ne kas. O kai dar pagalvoji, o kaip žemyn nulipsi…
Taigi pardon, bet mes nebelipom… Sugrįžom į perėją, pasifotkinom…
…o paskui ėmiau žiūrėti, kad žemėlapy rodo dar kitą taką aukštyn į Madoniną, ir jis galbūt ne toks klibantis. Nu tai einam! Ir tikrai jis buvo visai normalus.
Užkopėme į viršūnę. Stebėjome debesis, kurių buvo pilnas slėnis vienoj pusėj, bet nebuvo kitoj, jie bandė persiversti į kitą pusę. Stebėjomės ant kitos viršūnės panašaus aukščio kiek daug buvo užkopę ožkų su skambaliukais. Ir ant Madonino pilna buvo ožkų kakų. Ir dar buvo kitų žmonių bei šuo.
Ant Madonino viršūnės, kurios aukštis 2502 m, buvo Madonos atvaizdėlis, prie kurio nusifotkinome.
Einant atgal mus stebėjo kalnų ožkos, tos atrodė laukinės, nes be skambaliukų. Užtat įgarsinimą suteikė švilpikai, kurie skardžiai signalizavo apie mūsų ėjimą.
