Tai kur čia tas pensininkų rojus? – trečią dieną jau klausėm savo vadovės, nes būtent tokia yra Tenerifės reputacija. Mes tose vietose nebūnam – atsakė vadovė. Ir labai gerai, nes į pensininkų rojų dar spėsim! O kol kas mus kasryt nuveždavo kažkur, paleisdavo kažkur ir mes išeidavome kažkur. Eidavome visą … Skaityti toliau
Read more
Visi juk patiriame emocijų, kai išgirstame “Kijevas”. Ir tikrai savęs klausinėjau, ar mes turim teisę gardžiuotis Kijevo tortais, kai Kijevas susigniaužęs į kumštį atlaiko karą. Pasvarsčiau ir leidau sau.
Receptus skaičiau rusiškus, pilnus aikčiojimų, ak, tai legenda, geidžiamiausia lauktuvė iš Kijevo jau nuo 1956-ųjų. Aš nieko apie jį nebuvau girdėjusi. … Skaityti toliau
Read more
Mes su latviais sėdim Budafoko požemiuose ir degustuojam vynuogių sultis. Yra ir užkandžių gražiai pateiktų, latviai juos visus vadina “ėdienais“.
Vynų ir požemių šeimininkė Judita mums jau aprodė požemius aukštais skliautais, nusitiesiančius į nesibagiančias tolumas, kurių yra visa sistema iš viso apie 100 kilometrų (Judita sakė 100, nors … Skaityti toliau
Kristoferi!!! Kristoferi!!! – šūkavau aš šaltame keistame koridoriuje, pilname paveikslų. Mes buvome Dailininkų kelyje ir turėjome miegoti dailininko namuose. Aš visai netyčia buvau pataikiusi tuos namus užsakyti, nes ieškojau nakvynių žemėlapio bakštymo būdu (“pabandau čia, o gal čia”), ir kai Kristoferis pažadėjo nakvynę, kai pravesiu jam pinigų, tik tada išaiškėjo, … Skaityti toliau
Read more
Jeigu patenki į bir-bir vyrų rankas, tai neabejok, arbatą gersi kelis kartus per dieną. Ji bus užverdama sidabriniame arbatinuke ir pilama į stiklines iš aukšto, labai iš aukšto. Ar pas juos namuose būsi, ar bambukinėje pašiūrėje pakeliui link Toubkalio viršūnės, ar riade vidury Marakešo medinos, laiks nuo laiko ištiks arbatos … Skaityti toliau
Read more
Du receptai. Pirmas – Galicijoje žinomos kulinarės, knygų autorės Darijos Cvek receptas, kurį ji sužinojo iš mamos ir močiutės, o tai reiškia receptas gal iš devyniolikto amžiaus, o gal ir dar senesnis. Buvo smalsu išbandyti, nes į varškės masę dedamas netikėtas priedas – virtos bulvės. Šis “Lvivskij syrnik” buvo visai … Skaityti toliau
Read more
Atėjau į Aizkrauklę pėsčiomis. Per kolektyvinius sodus. O tų sodų plotai tikrai dideli. Spėju jie išdalinti tada, kai pastatytas miestas, apie 1970-uosius, tada net ne Aizkraukle vadintas, o latvių revoliucionieriaus vardu.
Tada turbūt kitaip sodeliai atrodė, bet dabar lyg džiunglės. Visur priaugę krūmų ir žolių didesnių už žmogų, tarp jų … Skaityti toliau
Read more