7 požymiai, kodėl Alpe Vermenasca yra keista vieta

1. Miške atrandu takelį, o prie jo ženklą: Alpe Vermenasca 1.20 ha (nes atstumai rašomi ne kilometrais, o kiek laiko reikia iki ten nueiti). Einu labai ilgai, kelias valandas, ir atrandu kitą ženklą, iš kurio sužinau, kad kelias sutrumpėjo tik pusvalandžiu. Ojoj. Paeinu dar nedidelį truputuką, tik vos vos, ir surandu, kad sutrumpėjo kitu pusvalandžiu. Laiko kilpos…

2. Einu takeliu, pažymėtu baltais-raudonais ženklais (kaip Lenkijos vėliava), ir pamatau, kad takelis atveda į kažkokią sodybą, eina gryn per kiemo vidurį. Iš to kiemo aploja du šunes, vienas labai senas ant lenciūgo, kitas baltas ir mažutis. Yra dar avis, ji guli duobutėje ir stebi.

3. Kieme stovi automobilis. Tačiau kelio prie sodybos nėra. Nėra! Nė iš vienos pusės nėra. Yra tik akmenuotas status takelis. Kaip čia patekti galėjo mašina? Nebent tik ropodama kaip voras, arba buvo nuleista malūnsparnio.

4. Pasirodo Princas su žaliu kombinezonu ir karučiais, pilnais mėšlo. Aš atsiprašau, kad įsibroviau į jo kiemą, sakau, ėjau į Alpe Vermenasca, o takelis atvedė čia. Aha, jis sako, čia ir yra Alpe Vermenasca, iš išverčia mėšlą į krūvą. Iš tiesų tai aš nežinau, kaip turi atrodyti Alpe Vermenasca, tačiau nemaniau, kad tai sena sodyba, iš visų pusių apkrauta visokiais rakandais, su avimi duobutėje šalia mėšlo krūvos.

5. Kiemas nedidelis, per jo vidurį ne tik eina takelis, bet ir upeliukas, ir dar yra 3 vamzdžiai, iš kurių nenutrūkstamai teka vanduo. Prie vieno padėtas gabaliukas muilo. Ir dar yra ženklas 880 m (tai aukštis virš jūros lygio).

6. Paėjus kelis žingsnius takeliu aukštyn, palei upeliuką (nes ką veikti tame Alpe Verminasca taip ir nesupratau, be to Princas buvo užsiėmęs), išgirstu cypimą. Žiūriu, nesuprantu iš kur sklinda. Iš niekur kitur, tik iš upelio. kuris yra mažulytis, tik pusmetrio pločio, labai seklus, prikritęs rudų lapų. Žiūriu aš į vandenį ir nieko nesuprantu, tačiau cypimas labai aiškiai eina iš ten. Su pagaliu pamakalavus rudus lapus, cypimas trumpam nustoja, tačiau paskui prasideda vėl. Pamačiau, kad vandenyje yra kažkoks vamzdis su skylute, kuri pradeda cypti kai užsidengia lapais.

7. Dar kelis žingsnius palipus aukščiau, prisėdau ant beržinio rąsto suvalgyti duonos ir aprašyti visų patirtų keistybių, ir tada pamatau žemyn nuo kalno važiuojančius du dviratininkus, gražiai apsirengusius lyg iš kokių Tur-de-France. Vau! Keliuko, kaip jau minėjau, ten jokio, tik siauras takelis, vietomis labai status, akmenuotas, su išlindusiomis medžių šaknimis, apkritęs lapais. Man atrodo, kad reikia būt gerokai nublūdusiam tokiu takeliu važiuoti dviračiu, ir aš jiems tiesmukiškai pareiškiu: siete pazzi, į ką jie atsako – grazie.

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *

Facebook Like Button for Dummies