2016-ieji, kur buvau, ką burnoj turėjau

jau kelinti metai po Kalėdų egle randu “Džiugo” sūrio, kuom nuoširdžiai apsidžiaugiu, o 2016-aisiais nuvažiavau į Džiugo tėviškę ir nufotkinau metalinį sūrį su peliuku.

Kartu su Ponu Didžiuoju Čeburekų Ekspertu aptikome čeburekus pačioj jų tėviškėj, vietinio turgaus kamurkėlėje, bet sužavėti nebuvome.

Pamario krašte daugybę sykių mėtėme kelią dėl takelio, kol galų gale įklimpome į rimtą kebeknę, už ką kiekvienas buvome apdovanoti 4 mėtiniais saldainiukais “optima linija”, o vėliau – bliūdu gardžios žuvienės. Kaip tik šio žygio metu užgimė vegetarus įvardijantis terminas “kulinarinės mažumos”. Termino autorius “Kertam kampą” vadas Dalius.

Kuo arčiau vidurvasario, tuo daugiau vegetarų… patekau ten, kur jų šimtų šimtai, be to visi blaivūs, sudalyvavau morkų pjaustymo meditacijoje, vidumi nuskaidrėjau, įpyniau savo balsą į sutartines ir gavau ant kaktos žymę iš šventų pelenų.

Sėkmingas buvo sovietinio bufeto atsivėrimas vienai dienai. Ar čia mums pasisekė, ar nelabai, bet šio įvykio neužfiksavo fanatiškieji patriotinės skaistybės sergėtojai, todėl nereikėjo teisintis dėl sardelės, patiektos ant metalinės lėkštutės ir išvis, kad kažką atsimename, kas vyko netinkamu laiku.

Smagus nuotykis, 11 atsitiktinai surinktų žmonių kelionė į Lenkiją. Kai tik vadai pamatydavo kokią skylę, tuoj atsirasdavo planas į ją sulįsti, nesvarbu ar ji aukštai buvo, ar žemai, ar šlapia, ar primėtyta šiukšlių, sutverta gamtos ar sukonstruota nacių inžinierių. Kopėm ir į kalnus, be to neapsėjo. Šlapiose miglose pučiant vėjui, nulipus nuo Giewonto tiesiai iš butelio gurkštelėjau Edgaro gimtadienio šampano.

“Saulėtų naktų” sodyboje dideliame katile viriau sriubą autostopo varžybų dalyviams.

o taip pat priviriau pilnus puodus jogų maisto. Ar buvau pernai pasižadėjus, kad “daugiau niekada”? Nu gal ir buvau… pirma pasižadėjau “niekada”, o paskui atžadėjau atgal ir priviriau. Bet daugiau to nebedarysiu.

Nuostabiausią makoviecą, kurį iš Lenkijos į Joniškį man atvežė lauktuvių, tuoj pat susidėjau į dėžutę ir išsivežiau atgal į Lenkiją. Valgiau jo sode ant Varšuvos bibliotekos stogo, o paskutinius kąsnelius –  Tatruose kai visa suplukusi užsirebiogžlinau ant Kopa Kondracka.

Svencelės pelkėje rankiojau rūgščias gardžias spanguoles. Truputį pasiklydau, sušlapau kojas, iš arti mačiau dvi susipynusias gyvates o gal žalčius, bet galite ir netikėti, nes viena pati mačiau, liudininkų nėr.

Daliaus Pranculio nuotrauka

Slovakijoje teko pavaikščioti visokiais akmenuotais takais, kol atėjo deja vu, kad aš čia esu buvusi prieš šešis metus atvežta Milenos, o taip pat ir kol suradome kalnų trobelę, kurioje meniu pateiktas keliomis kalbomis, tarp jų ir lietuvių, žr. haluški.

Kur tik aš nebuvau 2016-aisiais… išties, daug kur nebuvau, bet labiausiai nebuvau Italijoje, kurios taip pasiilgau .

Pažiūrėk dar:

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *